1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė: juvelyrikos paroda | 2005 06 29 – 07 15

 

1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė – reprezentacinė Lietuvos šiuolaikinės dailės apžvalga, kai atsisakoma išankstinio riboto skirstymo į vaizduojamąjį ir taikomąjį meną.

Kvadrienalėje bus eksponuojami kūriniai, daugiausia sukurti per paskutinius ketverius metus, todėl vienas pagrindinių idėjinių akcentų – laiko problema, kuri betarpiškai susijusi su dailininko kūryba. Pažinimo akimirka, poreikiai žinoti, laikmetis – tai neatsiejama nuo aplinkos, kur kūryba neretai yra ėjimas transcendencijos link. Čia svarbi menininko – žmogaus pozicija, laikmečio vertinimas.

Galerijoje „Meno niša“ beveik išimtinai pristatoma jaunoji lietuvių juvelyrikos karta. Būdingiausi jos bruožai – ironija, sarkazmas, puikus amato žinojimas, derinamas su postmodernistiniu požiūriu į naudojamas medžiagas bei tarpdiscipliniškumas.

Eglės Čėjauskaitės nėrimas iš sidabrinės vielos, tapęs jos „vizitine kortele“, nėra savitikslis; jos kuriami objektai paperka savo lengvumu ir ažūriškumu; sidabras išlieka metaliniu, tačiau jis atrodo toks trapus ir lengvas, lyginant su medžiagomis, kurias jis išryškina. Autorė savo kūriniuose metalą derina su kitomis medžiagomis: porcelianu, kaulu, gintaru, kailiu. Čia būtent ir išryškeja šių sidabrinių nėrinių misija: jie skirti tarsi tinklas sugauti porcelianinį ar gintarinį objektą, apsupti jį, iš dalies paslėpti, o iš dalies – išryškinti. Menininkė žaidžia švelniais kontrastais; iš sidabrinio tinklo ji sukuria lanksčias struktūras, galinčias prisitaikyti prie kūno, apsivynioti jį. Tai lankstūs, žaismingi, polivariantiški objektai, kuriuos galima naudoti daugybe būdų.

B. Sietinšienė pristato labai savitą medicinos ir juvelyrikos sąlyčio kampą. Ji išnaudoja šiek tiek bauginantį, paslaptingą medicinos pasaulio aspektą. Paslaptingi įrankiai, kurių paskirtis nėra aiški, tabletės, slepiančios savyje galią nuodyti ir gydyti – kitaip tariant, medicinos ambivalentiškumas, rūstumas ir negailestingumas domina Beatą. Jos kūriniai dažniausiai vadintini objektais, o ne papuošalais. Jie visuomet puikiai techniškai atlikti, konceptualūs ir racionalūs. Jie skirti kūnui ir tampriai su juo susiję. Šį kartą objektai gali egzistuoti atskirai – kaip „inkliuzai“, įkalinti stikle, tačiau autorė siūlo ir derinimo prie kūno galimybę. Toji galimybė labai betarpiška. Techninis sprendimas genialiai paprastas: sidabrinė oda prie tikros odos klijuojama medicininiu pleistru.

Jurgita Erminaitė žaidžia juvelyrikos ir kūniškumo sąsajomis. Tačiau šis žaidimas – pats sarkastiškiausias ir ironiškiausias. Pristatydama kabliukus, kuriuos reikėtų įsikabinti į ausis, auskarą, kaip mazgas susimezgantį prie bambos, menininkė ironizuoja visuotinai klestintį grožio kultą, fetišizmą ir nuolatinius bandymus koreguoti savo kūną plastinės chirurgijos pagalba. Konceptualūs ir sarkastiški J. Erminaitės kūriniai neatsiejami nuo adresato – svetimo kūno, prie kurio jie gali būti taikomi daugybe būdų. Ypač prei tokių vietų, kurios šiaip jau nėra pernelyg populiarios.

Solveiga ir Alfredas Krivičiai, ko gero, nuosekliausiai iš visų lietuvių juvelyrikoje naudoja kičo stilistiką ir popkultūros dosniai teikiamus simbolius. Tačiau postmodernizmas ir kičo sąvoką apvertė aukštyn kojomis, atimdamas iš pastarojo negatyvųjį aspektą ir paversdamas jį žaliavos menui kurti kaupykla. Taigi“Meno nišoje” demonstruoja save suvokusį kičą, kurio tokiu nebegalima vadinti. Šiuolaikiniame, iš vienos pusės – beviltiškai sekuliarizuotame, iš kitos – tarp įvairiausių sinkretinių religijos formų pasiklydusiame pasaulyje juvelyrai kuria savotiškus votus (kurie ne taip ir toli nuo autorių deklaruojamos “karma-cola” pasaulėžiūrinės sistemos).

Robertas Grigaravičius pristato lakoniškus ir kartu konceptualius kūrinius, kuriuose vienodai svarbu medžiagų įsisavinimas ir netradicinių funkcinių sprendimų paieškos. Kūrinių formos „švarios“, minimalistinės, atspindinčios rimtą autoriaus požiūrį į formos bei koncepcijos dermę.

Autoriai demonstruoja skirtingus ir originalius požiūrius į šiuolaikinio metalo meno teikiamas galimybes, meno tendencijas, skirtingas manieras, savitą stilių bei meninę kokybę.

Jurgita Ludavičienė



Comments are closed.

Šv. Baltramiejaus mugė jau 9-ą kartą kviečia pažinti viduramžių ir Renesanso epochų amatų tradicijas
Juvelyrika kūnui. Šiuolaikinė kroatų juvelyrika | 2013 11 05 – 11 18
Tarptautinis emalio meno simpoziumas VILNIUS’2012 | 2012 09 10 -09 29
Anna Fanigina sagių paroda OMNIA MUTANTUR, NIHIL INTERIT | 2010 06 15 – 07 10