Juvelyrė Marytė Dominaitė: dirbti su emaliu – tai tarsi skaityti gerą detektyvą
Autoriai:
Valdas Puteikis
Galerija „Meno niša
2024.05.16
Juvelyrė Marytė Dominaitė / A. Vasilenko / Galerijos „Meno niša“ nuotr.
Dešimtoji tarptautinė Vilniaus emalio meno bienalė „Vilnius 2024“, kurios tema šįkart „Šedevras“, šiuo metu veikia Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“. Jos steigėja ir viena iš kuratorių juvelyrė Marytė Dominaitė įsitikinusi, kad kas dvejus metus rengti tarptautinę bienalę, vadinasi, – įsitikinti, kad bėgantis laikas gali diktuoti savus siužetus, tačiau jis nesutramdys emalio kaprizų ir nepakeis jo reikalaujamų technologijų.
– Retas praeivis, žengdamas sostinės Šv. Stepono gatve ir žvilgsniu užkliudydamas virš durų kabantį angelą, įtartų, kad viduje – jūsų studija su keliomis emalio kaitinamosiomis krosnelėmis…
– Kažkada turėjau savo erdvę ir emalio meno edukacinius užsiėmimus vesdavau galerijoje „Meno niša“, tačiau pasidarė per ankšta, todėl, aptikusi patalpas čia, kur dabar esame, nedvejojau perkelti studiją. O ir gyvenu visiškai greta savo studijos, tik ne iš gatvės, o iš kiemo pusės. Taigi esu ten, kur ir buvau nuo vaikystės – Senamiesčio ir Užupio rajonų vaikas. Šv. Stepono gatvė – tyli, rami ir prabangiai kultūringa. Istoriškai ji svarbi tuo, kad buvo viena svarbiausių arterijų, arklių kinkines vedančių miesto centro link, ten, kur rotušė. O kiemai čia dar ir šiandien sukuria įspūdį, kad gyvenu kaime.
Mano studija visada labai gyva: čia su kolegomis kuriu įvairių parodų planus, čia jaunesnieji emalio meistrai ateina konsultuotis ar pasinaudoti esančiomis krosnelėmis, čia kažkas atbėga pasiskolinti emalio, čia kaip į galeriją užsuka pažįstami ir nepažįstami. Tie, kurie kažkada atlėkdavo pasikonsultuoti ir kokios nors paslaugos paprašyti, šiandien jau patys turi savo studijas ir krosneles. Tam tikra prasme čia subūriau dailininkus, dirbančius su emaliu. Nemažai jų – iš ankstesnės „Auksakalių gildijos“: nepamirštamos mūsų parodos „Uniseksas“, „Vienas gramas aukso“, „Gražiai gyventi neuždrausi“, taip pat projektas „Juvelyrika lagamine“, kuriuo įrodėme, kad, važiuojant atidaryti parodos, pakanka vienos rankinės, jog Europai (aplankyta Belgija, Ispanija, Italija) atskleistume Lietuvos auksakalių galimybes. Buvome panašūs į mažų instrumentų orkestrą – kas su fleita specialiame dėkle, kas su klarnetu, kas su smuiku… Tiesa, „Auksakalių gildija“ apsiribojo juvelyrika, o emalio meno laukas kur kas platesnis. Žodžiu, „Angelo“ iškaba kviečia visus nepraeiti pro šalį.
– Mano patirtis su emaliu – labiau industrinė, buitinė: prisimenu, kaip vaikystėje būdavo šeimininkių vertinami emaliuoti indai, kurie iki šiol asocijuojasi su rauginamu pienu ar kaimo kaimynės minkoma tešla šakočiui… O kokie jūsų pirmi susidūrimai su šia medžiaga?
– Jūs palietėte pramoninio emalio rūšį. Taip, emalis yra stiklas, todėl gerai dezinfekuotas išlaiko sterilumą, todėl produktai emaliuotuose induose ilgai negenda ir išsaugo skonio savybes. Be to, gaminant maistą tuose induose, ar jis būtų verdamas, ar kepamas, neįgauna metalo prieskonio. Pirmąsyk su emaliu rimčiau susidūriau dar sovietiniais laikais, studijuodama juvelyriką Talino dailės institute, o tai, kad kadaise mama virdavo košę emaliuotame puode, nebuvo jokių minčių, jog štai – čia emalis, medžiaga, iš kurios vėliau kursiu meną. O institute mus vadino „metalistais“, nes iš tikrųjų buvome įvaldę iš metalo kuriamų papuošalų, brangakmenių kūrybines technologijas. Plienas, sidabras, aukas, tiesa, nežavėjo taip, kaip brangūs ar pusbrangiai akmenys. Juvelyrikoje man reikia spalvų ir būtent akmenys jų suteikia. Diplominiam darbui šlifuoti brangakmenių, prisimenu, važiavau net į Sankt Peterburgą, vedama tikslo maksimaliai realizuoti savo sumanytą papuošalų kolekcijos idėją.
Juvelyrė Marytė Dominaitė / Galerijos „Meno niša“ archyvo nuotr.
Nuo 1983-iųjų kas vasarą po du mėnesius Palangoje vykdavo juvelyrų simpoziumai, į kuriuos suvažiuodavo menininkų iš įvairiausių Sovietų Sąjungos kampelių – kurdavome anuomet žinomai Čekijos įmonei „Jablonec“. Beveik tuo pačiu metu Prancūzijos emalio kūrėjų asociacija priekaištavo sovietams, kodėl niekas iš Baltijos kraštų nedalyvauja tarptautinėse emalio parodose ir mugėse. Taip atsirado proga darbus išsiųsti į Limožo bienalę. O juk Limožas – emalio tėvynė ir sostinė! Ir tai buvo solidūs startai pradedančiam menininkui. Į pirmąjį jau atkurtos Lietuvos simpoziumą Palangoje atvyko menininkų iš aštuoniolikos pasaulio šalių. Vienas iš vadovų buvo latvis Indulis Urbānas, kuris šįmet, likus savaitei iki bienalės „Meno nišoje“, iškeliavo į Amžinybę, tačiau dar keletą darbų spėjo atsiųsti. Tokie meno simpoziumai plečia akiratį ir leidžia susipažinti su kitų kūrėjų darbais, tarkime, kartvelų ikonografine emalio tapyba ar katalonės Nurios Lopez Ribaltos šedevrais. Buvome tokie maksimalistai, kad, sužinoję, jog Anglijos Karalienė Motina yra aistringa emalio kūrinių gerbėja, turėjome drąsos rašyti jai laišką ir kviesti į Palangą. Suprantama, jos neprisikvietėme, tačiau gavome labai mandagų laišką.
– Esate juvelyrė, tačiau sykį prisipažinote, kad per savo gyvenimą sukūrėte tik vieną papuošalą su emaliu, visa kita – tiesiog meno objektai.
– Taip, tai – tiesa. Man labiau patinka tyrinėti kitų iš emalio sukurtus papuošalus, ypač antikvarinius, kai stebiu jų nusidėvėjimą, technologinius defektus, tyrinėju sluoksnius, matau juvelyro klaidas bei pastebiu išradingus racionalius sprendimus. Juvelyrika yra mažoji, miniatiūrinė skulptūra. Tu į vieną žiedą ar auskarus gali įdėti tiek idėjų ir pastangų, kiek skulptorius jų palieka gigantiško akmens kūrinyje. Kita vertus, juvelyrikos mene šiandien daugiau pragmatizmo, daugiau technologinių invazijų ir mažiau rankomis realizuojamų idėjų. Mūsų šalies prabavimo rūmai šiandien yra įregistravę per tūkstantį juvelyrikos meistrų. Taigi man priimtinesnė emalio tapyba, koliažai, tūriniai objektai, kai galiu išnaudoti visas emalio rūšis: tapybinį, akvarelinį, pertvarinį, duobelinį, ažūrinį (plique-à-jour). Pastarasis pasižymi itin aukšta technologija ir dažniausiai naudojamas vitražams kurti.
Marytės Dominaitės kūrinys emalio meno bienalėje 2020 / A. Vasilenko nuotr.
Galiausiai – pramoninis emalis, jis naudojamas indų gamyboje, be to, jis tinka memorialinėms lentoms, ovaliniams baltiems ambasadų pavadinimų skydams kurti. Iki šiol akyse matau kadaise Alexo Šepkaus, vėliau pasitraukusio į Niujorką ir ten gyvenusio iki paskutinių savo dienų, kurtą emalinį Vilniaus pirmosios blyninės logotipą. Taigi ši medžiaga, jei tik vadovaujiesi įgyta patirtimi ir intuicija, leidžia pasinerti į itin plačią dailės žanrų paletę. Dar vienas pavyzdys – Kęstutis Stanapėdis: likimas jam pašykštėjo tapti skulptoriumi, tačiau, būdamas profesionalus dantų technikas, yra itin savito braižo emalio menininkas.
– Ar tai, ką matome Europos muziejuose, ar tai, kas buvo karališkų šeimų kolekcijose, – tie emalio kūriniai turi tąsą mūsų dienomis?
– Be abejo, laikui bėgant keičiasi kūrinių tematika, jų paskirtis ir pobūdis. Informacinių technologijų amžiuje jau retas atvejis, kad kažkas savo šeimos portretus puoštų emaliniais rėmeliais. Dar seniau, kai neegzistavo fotografija, ant emalio menininkai piešdavo karaliaus portretus ir siųsdavo jam į dvarą. Toks pat portretų tapymo ant emalio būdas klestėjo ir didikų šeimose bei veikė kaip vizitinės kortelės, kurios per pasiuntinius keliaudavo iš vaikino pas merginą ir iš merginos pas vaikiną, kad šie susipažintų…
Emalio spalvas lemia krosnies temperatūra ir tai, kiek laiko toje temperatūroje lydomas kūrinys. Štai čia ir glūdi pats mano meno įdomumas: gali sugalvoti pačią spalvingiausią idėją, bet jei emalis krosnyje parodys kaprizų, ta idėja gali absoliučiai virsti kitokia, nei įsivaizdavai. Dirbti su emaliu – tai tarsi skaityti gerą detektyvą: jo atomazgos niekada nenuspėsi.
Šių dienų dailininkams, susižavėjusiems emalio menu, iškyla dilema, kaip naudojant senąsias „krosnelines“ technologijas kurti šiuolaikiškai. Nieko nėra jautriau, kaip matyti emalyje pieštuku „ranka iš širdies“ pavaizduotus siužetus. Ar to galima būtų pasiekti dirbtiniu intelektu, drįsčiau abejoti. Prisimenu, kaip pirmaisiais Nepriklausomybės metais į Palangoje vykusį simpoziumą iš Limožo atvyko visų emalininkų vadas Bernardʼas Malabreʼas: jis liko šokiruotas, pamatęs, kad dirbame su dantų technikų įrankiais. Galiausiai pasakė: „Užtat jūs esate kupini šiuolaikiškiausių idėjų, jums negresia pavojus neturėti fantazijos ir susirgti depresija, kaip tai neretai nutinka vakariečiams – kartais vien dėl to, kad kažkodėl nepavyksta išgauti kokios nors vienos spalvos. Technologinis alkis atveria akis kitiems dalykams, be to, jis greit praeis…“
Taigi pats žanras, kad ir kiek nedaug būtų pasaulyje profesionalių emalio meno kūrėjų (su šia medžiaga paprastai dirba ir tapytojai, ir tekstilininkai, ir skulptoriai, ir grafikai), tebelieka aktualus, ir man smagu matyti, kaip dirba jaunesnės kartos emalininkai, tarkime, Ramunė Jundaitė: koks stebėtinai tvirtas šios menininkės charakteris: ji studijavo „metalą“, baigė tapybą, gilinosi į grafiką, o štai šiandien puikiai valdo emalį. Kaip ir juvelyras Mantvydas Lasinskas, mažosios plastikos kūrėjas Edvinas Busarovas ar delikačių daiktų formų ieškotojai dizaineriai Tadas Deksnys ir Dalius Razauskas. Beje, niekada nepamiršiu, kaip prasidėjo mūsų su Edvinu pažintis, kaip abu užsidegę ieškojom būdų emaliu pavaizduoti šermuonėlio kailį…
– Niekada nebijojote, kad išugdysite kartą, kurios atstovai taps potencialūs jūsų konkurentai ir bienalių varžovai?
– Tokio egoistinio pojūčio niekada savyje nenešiojau. Atvirkščiai – jei matau jauną menininką, nors truputį susidomėjusį emalio raiškomis, visada stengiuosi įtraukti į savo ratą, kaip į kokią sektą. Mene konkurencija, kaip ir sporte, – iššūkis ir gyvenimo perpetuum mobile. Prisimenu vieną atvejį, kai kažkuris iš vyriškosios giminės menininkų mėgino mane gana tiesmukai kopijuoti. Kai šiam pareiškiau pasipiktinimą, jis pusiau juokaudamas atsakė: „O tu kurk taip, kad negalėčiau kopijuoti…“ Argi tai ne iššūkis? Prie savo meno jaukinau ir abu sūnus (vyresnėlis Jurgis, profesionalus pramoninis aukštalipys, – šios bienalės dalyvis, o Povilas tapo gabiu verslininku, tačiau labai smalsus tam, ką darome), ir anūkus, paakindama visus: „Reikia kam nors originalios dovanos? Prašom – imkit emalio ir kurkit…“
Marytė Dominaitė šv. Baltramiejaus mugėje kartu su sūnumi Jurgiu ir anūku Kipru / Auksakalių gildijos archyvo nuotr.
